Sveikos, šeimos!
Vakar, 2016 m. spalio 26 d. lopšelio-darželio „Kūlverstukas” bendruomenės kambaryje vyko įstaigos psichologės Jovitos Kiežės vedama paskaita „Kaip drausminti vaikus”. Nenusiminkite, jei Jums nepavyko dalyvauti – tokių renginių bus organizuojama daugiau, nes ne vienam tėčiui ir ne vienai mamai kyla klausimų dėl vaikų auklėjimo. O šįkart dalinamės informacija, apie ką kalbėjomės vakar paskaitoje.
VAIKAI NORI PRIKLAUSYTI
Visi vaikai (išskyrus itin retas išimtis dėl sveikatos sutrikimų) gimsta turėdami poreikį priklausyti tam tikrai grupei – visų pirma šeimai, paskui – bendraamžių grupei, mokyklos klasei, draugų būriui. Jie nori būti priimti, mylimi, saugūs, kad jais rūpintųsi, kad jie galėtų tvirtai jaustis esantys reikalinga ir svarbia šeimos dalimi. Vaikai tikrai specialiai nesiekia tėvų suerzinti, išprovokuoti jų pykčio, liūdesio ar kitų nemalonių emocijų, jie tiesiog elgiasi taip, kaip moka, žino, supranta, kaip mato elgiantis kitus. Todėl svarbu ne tik demonstruoti tinkamo elgesio pavyzdžius, bet ir mokyti vaikus elgtis tinkamai. Jei jiems nepavyksta po pirmo ar antro karto – neprarasti kantrybės, elgtis ramiai ir nuosekliai – juk vaikai mokosi! Lygiai taip pat, kaip jūs nepykote dėl to, kad pradėjęs vaikščioti mažylis kartais nukrisdavo, pasistenkite išlikti ramūs, jei jūsų darželinukui nepavyksta iš karto suvaldyti stiprių savo emocijų ar paprašyti jūsų dėmesio tinkamu būdu.
BRĖŽDAMI RIBAS NAUDOJAM „MES”
Vienas svarbiausių tėvų uždavinių auklėjant vaikus – nubrėžti aiškias ribas, koks elgesys yra tinkamas, pageidaujamas, priimtinas, o koks – ne. Svarbu, kad vaiką prižiūrintys suaugusieji (mama, tėtis, seneliai, darželio auklėtojos) brėžtų kiek įmanoma vienodesnes ribas, kad vaikui būtų aišku, jog tam tikro elgesio (pavyzdžiui, mušimosi) niekas netoleruos, o kitas elgesys (pavyzdžiui, mandagumas) visur yra siektina vertybė.
Kadangi vaikai nori priklausyti (ir niekam nepatinka, kai jam įsakinėja ir nurodinėja), brėžkime ribas naudodami formuluotę, prasidedančią „Mes…”:
- Mes pasisveikiname su pažįstamu žmogumi;
- Mes dalinamės žaislais;
- Mes elgiamės vienas su kitu maloniai ir draugiškai;
- Mes prieš valgį plauname rankas;
- Mes kalbame ramiu ir maloniu balsu.
NATŪRALIOS PASEKMĖS
Kai vaikui nepavyksta laikytis suaugusiųjų nubrėžtų ribų ir jis pasielgia netinkamai, reikėtų siekti ne nubausti vaiką, o leisti jam patirti natūralias tokio elgesio pasekmes. Tarkim, išliejus ant stalo arbatą pasiimti pašluostę ir nuvalyti stalą, nuskriaudus brolį jo atsiprašyti ir pasiūlyti žaisti kartu, kai tėčiui pakvietus neateini praustis ir valytis dantų, nelieka laiko pasakos skaitymui prieš miegą. Šios natūralios pasekmės turėtų būti aiškios, nuoseklios, logiškos ir vaikui iš anksto žinomos bei išsakomos ramiu, bet tvirtu balsu, be pykčio, jei reikia, suteikiant vaikui pagalbą (parodant, kur padėtos pašluostės).
KAI VAIKAS ELGIASI NETINKAMAI, SVARBU IŠSIAIŠKINTI, KO JIS SIEKIA TOKIU ELGESIU.
DĖMESIO SIEKIMAS
- Klaidingas vaiko tikslas: „Aš jaučiuosi priklausomas tik tada, kai sulaukiu Tavo dėmesio“;
- Vaiko reakcija į pastabas: reaguoja, bet po kurio laiko vėl taip pat elgiasi;
- Suaugusiojo reakcija: susierzinimas arba kaltė.
KĄ DARYTI?
- Ignoruokite perdėto dėmesio reikalavimus;
- Pastebėkite ir pagirkite, kai vaikas elgiasi tinkamai;
- Kasdien nustatykite ypatingą laiką, kai vaikui galėsite skirti visą dėmesį;
- Dažnai be jokios priežasties sakykite vaikui, kad jis jums svarbus,
- apsikabinkite, žiūrėkite į akis.
- Klaidingas vaiko tikslas: „Aš jaučiuosi priklausomas tik tada, kai esu padėties šeimininkas ir neleidžiu man vadovauti“;
- Vaiko reakcija į pastabas: nenustoja netinkamai elgtis arba ima elgtis dar blogiau;
- Suaugusiojo reakcija: pykstame, jaučiamės provokuojami ar pralaimėję.
-
Nepradėkite kovoti arba iš kovos pasitraukite;
-
Kalbėkitės su vaiku tik kai abu esate ramūs;
-
Leiskite jam pasirinkti iš Jūsų pasiūlytų galimybių;
-
Įtraukite vaiką į problemos sprendimą, leiskite jam pasiūlyti savo variantų;
-
Išklausykite vaiką ir parodykite pagarbą jo nuomonei.
KERŠTAS
- Klaidingas vaiko tikslas: „Aš nesijaučiu priklausomas, bet bent jau galiu atkeršyti“;
- Vaiko reakcija į pastabas: pyksta, siekia įskaudinti žodžiais arba veiksmais.
- Suaugusiojo reakcija: jaučiame nusivylimą, pasibjaurėjimą, esame įskaudinti.
KĄ DARYTI?
- Prisiminkite, kad po kerštaujančiojo kauke slepiasi vaikas, kuris nori priklausyti, nori jaustis svarbus ir mylimas;
- Kasdien nustatykite ypatingą laiką, kai vaikui galėsite skirti visą savo dėmesį;
- Raskite kuo daugiau progų pademonstruoti vaikui, kaip jį mylite, koks jis jums svarbus ir reikalingas.