Tiesioginis ryšys tarp jausmų ir elgesio
Tikriausiai ne vienas esame pastebėję, kad tuomet, kai jaučiamės gerai, mums ir kyla noras elgtis geriau, o kai mus vargina liūdesys, pyktis, nusiminimas ar įniršis, kartais pasielgiame taip, kad paskui jaučiamės kalti. Vaikai – ne išimtis. Tačiau gyvenimas (net ir mažylio) nėra rožėmis klotas – kiekvienam kasdien tenka susidurti su situacijomis, dėl kurių pasijaučiame prastai. Tuomet vienintelis dalykas, kurio norime – kad mums svarbus žmogus (o vaikams svarbiausi – jo tėvai) žinotų ir suprastų, kaip mes jaučiamės.
Jausmų neigimas
Ikimokyklinio amžiaus vaikams dar nedažnai pavyksta tinkamai atpažinti ir įvardinti savo jausmus, tad jie emocijas išreiškia kitaip – supykę ima trepsenti kojomis, spiegti arba muštis, nusivylę ima skųsti kitą žmogų ar kalbėti apie jį netinkamais žodžiais, liūdesį demonstruoja tamsiais piešiniais arba užsidarymu ir tyla. Kartais tėvams sunku pripažinti, kad jų vaikas jaučiasi vienaip, nes mums atrodo, kad tokioje situacijoje mes jaustumėmės visai kitaip. Pavyzdžiui, vaiko gimtadienio šventėje, kurios organizavimui mes skyrėme daug laiko, pastangų ir finansų, pačiam šventės kaltininkui gali būti visai nesmagu (nes neatėjo jo geriausias draugas), baisu (jei jis nepratęs prie didelio triukšmo ir būrio žmonių, koncentruojančių visą dėmesį į jį) ar liūdna (nes mama pasakė, kad dovanas bus galima išpakuoti tik šventei pasibaigus). Jei mums atrodo, kad kambaryje šalta, vaikas gali jaustis sukaitęs, jei mums atrodo, kad jis turėtų būti pailsėjęs, jis gali jaustis pavargęs. Labai svarbu stebėti savo žodžius, ar tikrai visuomet pripažįstame savo vaikų teisę jaustis taip, kaip jie jaučiasi? Ar nesakome – kaip tau gali būti liūdna, jei atėjo tiek svečių? Nesąmonė, nenusirenk megztuko, kambary iš tiesų šalta! Tu nesi pavargęs, juk miegojai visą naktį! Vaikas jaučiasi neišgirstas, nesuprastas, jis gauna žinutę – aš negaliu pasitikėti savo pojūčiais ir jausmais, suaugę visuomet geriau žino, kaip aš jaučiuosi!
Įdėmiai klausytis
Pirmas dalykas, ką mes galime padaryti, kad vaikas pasijustų geriau ir išmoktų pats susidoroti su sunkumais (šių įgūdžių jam tikrai prireiks tolimesniame gyvenime!) – tai įdėmiai klausytis. Nepulti iš karto patarinėti, siūlyti savo sprendimus, analizuoti situaciją ar neigti vaiko jausmus, o tiesiog klausytis. Įdėmų klausymąsi parodo tiesioginis akių kontaktas, atsitraukimas nuo kitų reikalų, kuomet vaikas kalba, galima retkarčiais reaguoti trumpais “mhm”, “taip”, “štai kaip?” ir panašiai, kurie rodytų susidomėjimą, bet ne vertinimą. Nors atrodo, kad išklausyti kitą yra nepaprastai lengvas dalykas, pasistenkite stebėti savo mintis ir jausmus – suprasite, kad tikrai sudėtinga visą dėmesį sutelkti klausymuisi, o ne vertinimui ir patarinėjimui.
Atspindėti jausmus
Kadangi vaikai dar tik mokosi atpažinti ir įvardinti savo patiriamus jausmus, mūsų, suaugusiųjų, užduotis – padėti jiems. Įdėmiai išklausę galime pasakyti: “Atrodo, tau tikrai pikta!”, “Greičiausiai nuliūdai, kai tai sužinojai”, “Tikriausiai esi nusivylęs?”. Mes tik spėjame, paliekame galimybę vaikui pačiam susigaudyti savo jausmuose, kartu mokome suprasti ir parodome, kad mums svarbu, kaip vaikas jaučiasi. Nesibaiminkite kalbėti sudėtingesniais žodžiais (nusiminęs, įniršęs, susierzinęs) – nėra geresnio būdo išmokti naujų žodžių, nei naudojant juos tinkamame kontekste. Net ir po to, kaip įvardiname galimus vaiko jausmus, susilaikykime nuo begalinio noro jam patarinėti. Žinoma, mes turime daugiau gyvenimiškos patirties, galime numanyti, kokios pasekmės laukia pasielgus vienaip ar kitaip, tačiau vaikai turi mokytis problemų sprendimo įgūdžių, ir jei išklausytas vaikas nepuola vardinti, ką jis ketina daryti, galime paklausti – kaip manai, ką galėtum padaryti, kad pasijustum geriau? Kaip galima būtų spręsti šią situaciją? Jei kitą kartą tavo draugas vėl taip pasielgtų, ką tu galėtum daryti?
Parengė psichologė Jovita Kiežė