Naujiena

Vaiko socializacija šeimoje: lyties vaidmens įsisavinimas

Socializacija – tai mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į esamą visuomenę, įsisavindami joje vyraujančius kultūrinius normatyvinius standartus. Socializacija reprezentuoja prisitaikymą ir mokymąsi. Nors socializacijos procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą, esminė individo struktūra susiformuoja vaikystėje, ir šiuo periodu išmoktos normos bei vertybės išlieka gan stabilios visą suaugusio žmogaus gyvenimą. Taigi jau ankstyvoje vaikystėje vaikai išmoksta jų lytį atitinkančius elgesio modelius, kurių įgyvendinimo iš jų tikisi visuomenės nariai. Ankstyvame socializacijos proceso etape, kurio metu mergaitės išmoksta moteriškus vaidmenis, o berniukai – vyriškus, pagrindinis vaikų socializacijos veiksnys yra jų tėvai.

Pagal mūsų patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas ir vertybes moters ir vyro vaidmuo bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris yra matoma kaip vaikų augintoja, o vyras – šeimos materialinių išteklių tiekėjas; moteris yra orientuojama į šeimą, o vyras orientuojamas į visuomeninį gyvenimą; moterys yra skatinamos rinktis profesijas, kurios stereotipiškai apibrėžiamos kaip moteriškos specialybės ir tuo pačiu dažniausiai turi žemą statusą bei yra mažai apmokamos, o vyrai skatinami dirbti darbus, kurie turi “vyriško darbo” etiketę ir paprastai turi aukštesnį statusą bei yra daugiau apmokami, palyginus su stereotipiškai moteriškais užsiėmimais. Sėkmingos socializacijos uždavinys yra įdiegti vaikui šias normas ir daugelį kitų kultūrinių vertybinių standartų, pagal kuriuos vyrams ir moterims priskiriami skirtingi visuomeniniai vaidmenys.

Vaiko mokymosi procesas, kurio metu išmokstami atitinkamos lyties vaidmenys, vyksta vaiko interakcijoje su tėvais. Šis procesas turi kelis esminius mechanizmus.

Pirma, tėvai gali kontroliuoti situaciją, kurioje veikia vaikas, ir tokiu būdu orientuoti jį į kultūriškai apibrėžtus, jo lytį atitinkančius vaidmenis, kurie turės būti atliekami ateityje. Kadangi pagrindinė vaiko veikla yra žaidimai, žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Akivaizdu, kad berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Dar daugiau, berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose. Todėl suaugusi moteris gali būti labiau linkusi tapti namų šeimininke, nei dirbti apmokamą darbą, siekti profesinės karjeros ar įsitraukti į aktyvią politinę veiklą. Taigi žaislai ir jų panaudojimui reikalinga erdvė moko ir skatina vaikus elgtis pagal kultūriškai apibrėžtus lyčių vaidmenis.

Būtina pažymėti ir tai, kad tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Tai daroma naudojant apdovanojimo–bausmės mechanizmą. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą. Taigi mergaitės yra mokomos paklusnumo, o berniukams nuo mažens leidžiama būti aktyviems. Jei tėvai pritaria tradiciniams lyčių vaidmenis apibrėžiantiems stereotipams, jie greičiausiai bus linkę apdovanoti mergaitę už švelnų, rūpestingą, globėjišką elgesį ir skatinti berniukus būti autonomiškais, nepriklausomais, agresyviais ir lyderiaujančiais. Laikui bėgant, elgesio modeliai, už kuriuos berniukai ir mergaitės susilaukia teigiamo tėvų vertinimo, tampa įpročiu. Taigi nuo pat mažų dienų vaikai yra mokomi jų lytį atitinkančių vaidmenų, kuriuos jie turės atlikti užaugę.

Antra, naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą, vaikas yra skatinamas imituoti atitinkamos lyties suaugusįjį. Berniukas yra skatinamas imituoti savo tėtę, pavyzdžiui, padedant dažyti duris; tuo tarpu mergaitė skatinama imituoti mamą, pavyzdžiui, padedant jai ruošti maistą ar tvarkyti namus. Tam tikras vaiko elgesys yra skatinamas arba slopinamas naudojant apdovanojimo arba bausmės priemones, priklausomai nuo vaiko lyties ir laukiamo vaidmens atlikimo. Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad mergaitė nebus griežtai baudžiama arba bus visiškai nebaudžiama, jei ji nepadės savo tėtei taisyti automobilio; tačiau berniukas už tokio pobūdžio nepaklusnumą greičiausiai bus baudžiamas. Taip pat yra svarbu, ką veikia tėvai ir kaip jie elgiasi. Stebėdami savo tėvus, vaikai mato, kad daug fizinės jėgos reikalaujančius darbus dažniausiai atlieka tėtė, o mama dirba fiziškai lengvesnius darbus; tėtės darbas dažniausiai turi aukštesnį socio-ekonominį statusą ir yra geriau apmokamas, palyginus su mamos darbu ir t.t. Taigi imituodami savo tėvus, berniukai ir mergaitės išmoksta skirtingus socialinius vaidmenis.

Trečia, identifikacijos procese vaikas perima ir įsisavina iš suaugusiojo vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Vaikas labai jautriai reaguoja į tėvų veiksmus, kuriuos jis interpretuoja kaip tėvų požiūrio į vaiką išraišką. Pavyzdžiui, jei berniukui žaisti duodamos mašinos, šautuvai ar robotai, tai jis suvokia, kad būtent su tais žaislais jis ir privalo žaisti, bet ne su lėlėmis. Tėvų požiūris taip pat gali būti išreiškiamas ir žodžiais. Mes dažnai galime girdėti tokius pasakymus: “Tiktai mergaitės žaidžia su lėlėmis!” arba “Nežaisk su šautuvu! Mergaitės taip nedaro!” Tokiu būdu vaikas išmoksta, kaip jis turi elgtis, kad iš tėvų sulauktų teigiamos reakcijos.

Ketvirta, priklausomai nuo lyties, vaikas identifikuojasi su savo mama arba tėte. Ši identifikacija turi du aspektus. Viena vertus, vaikas internalizuoja abiejų tėvų bendrąsias vertybes ir tas vertybines normas, kurios atitinka jo amžių. Akivaizdu, kad abiejų lyčių vaidmens tapatumas formuojasi sąveikaujant su abiejų tėvų lyties vaidmeniu. Vyriškas arba moteriškas vaidmuo konstruojamas ir įsisąmoninamas tik sugretinant vieną vaidmenį su kitu. Kita vertus, vaikas priima normą, kad mergaitėms ir berniukams vertybinė sistema yra taikoma skirtingai. Per identifikacijos procesą vaikas perima iš tėvų ir įsisavina vertybes, kurios išreiškiamos tėvų požiūriu į vaiką. Šios internalizuotos vertybės yra mūsų visuomenėje dominuojantys vertybiniai kultūriniai standartai. Tačiau iš vaiko nėra tikimasi to paties, ko laukiama iš suaugusiojo, todėl egzistuojanti bendra vertybinė sistema vaikui ir suaugusiajam taikoma skirtingai. Pavyzdžiui, jei iš suaugusiųjų tikimasi, kad jie atliks jų lyčiai tinkamus profesinius vaidmenis, tai iš vaikų tikimasi, kad jie žais žaidimus ar lankys tam tikros veiklos būrelius, kurie pagal kultūrinius normatyvinius standartus yra tinkami jų lyčiai.

Taigi kaip matome, vertybių ir normatyviškai apibrėžto elgesio perdavimas iš kartos į kartą vaidina didžiulį vaidmenį vaiko socializacijos procese. Tai taip pat padeda sukurti nuolat funkcionuojantį ciklą: vaikai perima iš savo tėvų ir įsisavina vyraujančias visuomenės vertybes ir išmoksta normų, kurios apibrėžia tam tikrus elgesio modelius, priklausomai nuo jų lyties; tai, savo ruožtu, įtakoja skirtingą moters ir vyro elgseną šeimoje, ekonominėje, politinėje ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose; tapę tėvais tie žmonės per savo nuostatas ir elgesį perduoda savo vaikams tuos pačius kultūrinius normatyvinius standartus, kuriuos vaikystėje jie perėmė iš savo tėvų ir t.t.

Taigi kultūrinė sistema yra gana stabilus ir lėtai kintantis darinys. Ir nors pagrįstai galima kelti klausimą apie mūsų visuomenėje egzistuojančių patriarchalinių nuostatų ir vertybių disfunkcionalumą (tiek visuomeniniame, tiek individo lygmenyje), tačiau neatrodo, kad cikliškai atsikartojantis individo socializcijos procesas, kuriame lemiamą vaidmenį atlieka šeima, artimiausiu laiku galėtų turėti ryškių pokyčių. Taigi mūsų kultūroje vyraujantis moters ir vyro skirtingas socialinis vaidmuo greitu laiku neturėtų pakisti.

• Bernotaitis, Nijolė V. 1998. Marriages and Families: Changes, Choices, and Constrains. New Jersey: Prentice Hall, Inc.
• Kelly, Rita Mae. 1991. The Gendered Economy: Work, Careers, and Success. Newbury Park: Sage Publications, Inc.
• Leonavičius, Vylius. 1998. “Lyties vaidmens tapatumas nepilnoje šeimoje” psl. 19-29. Vaikas visuomenėje ir jo socializacija, red. V. Leonavičius. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.
• Lesaffre, Didier. 1998. “Šeimos vaidmuo vaiko socializacijos procese”. Psl. 53-58. Vaikas visuomenėje ir jo socializacija, red. V. Leonavičius. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla.
• Parsons, Talcott.1951. The Social System. New York: Macmillan Publishing Co., Inc.