+370 37 331 661 info@kaunokulverstukas.lt

Nepalankumas

 

Nepalankumas

Vaikus mes mylime. Nors kaip ir bebūtų, jie mūsų gėris, viltis, džiaugsmas, gyvenimo žiburėlis. Negąsdiname, neapsunkiname, nekankiname, vaikai laisvi ir laimingi…
Tačiau, kodėl jie tarsi našta, kliuvinys, nepatogus priedas ? Iš kur nepalankumas mylimam vaikui?
Dar prieš vaikui pasveikinant šį nesvetingą pasaulį į šeimos gyvenimą jau įsėlino sumišimas ir apribojimai. O kai jis pagaliau pradeda vaikščioti ir kalbėti, – maišosi po kojomis, viską griebia, į visas skyles lenda. Vis dėlto labai trukdo ir ardo šis mažasis nevaleika. Daro žalą, priešinasi mūsų protingai valiai. Reikalauja ir supranta tik tai, ko jo sielelė trokšta.
Neapsimeskime esą pakantūs smulkmenoms: jaučiamės vaikų skriaudžiami dėl to, kad reikia anksti keltis, dėl sulamdyto laikraščio, dėmių ant drabužėlių ir apmušalų, sušlapinto kilimo, sudaužytų akinių ir suvenyrinės vazelės, išlieto pieno ir honoraro gydytojui.
Miega ne tada, kai pageidaujame, valgo ne taip, kaip mes norėtume. Manėme pradės juoktis, o jis išsigando ir pravirko. O koks glebumas! Šiek tiek neprižiūrėsi – ir serga, o tai vėl nauji sunkumai.
Jeigu vienas iš tėvų dovanoja, kitas-priešingai-neatleidžia ir kimba. Be motinos savo nuomonę apie vaiką turi tėvas, auklė, kaimynė, tad nepaisydami motinos slapta baudžia vaiką.
Mažasis intrigantas būna susidūrimo ir nesutarimų tarp suaugusiųjų priežastis. Visada kuo nors nepatenkintas ir nuskriaustas. Už vieno suaugusio atlaidumą vaikas yra atsakingas kitam. Dažnai po tariamu gerumu slypi paprastas aplaidumas, vaikas tampa atsakingas už svetimas kaltes. Kaip retai vaikas būna toks, kokį norime matyti, kaip dažnai jis augdamas mus nuvilia.
Atrodo, juk jau turėtų…
Atsidėkodamas už tai, ką jam savanoriškai duodame, jis privalo stengtis, privalo suprasti sutikti ir mokėti atsisakyti; ir pirmiausia jausti dėkingumą. Ir pareigos ir reikalavimai jam augant didinami, o vykdomi dažniausiai prasčiau ir kitaip negu mes norėtume.
Dalį auklėti skirto laiko, teisių, palinkėjimų perduodame darželiui. Sudvigubėja akylumas, padidėja atsakomybė, susiduria prieštaringos teisės. Išryškėja trūkumai. Tėvai maloningai atleidžia vaikui, nuolaidžiauja, nes aiškiai supranta klydę. Apskritai motinos balsu pasikliauti negalima. Ji šališka, nekompetentinga. Geriau kreipsimės į patyrusius auklėtojus, specialistus: ar vaikas vertas mūsų palankumo?
Auklėtojas svetimuose namuose retai randa geras bendravimo su vaikais sąlygas. Nepatiklios kontrolės varžomas jis priverstas laviruoti tarp nurodymų ir savo įsitikinimų, tarp iš šalies keliamų reikalavimų ir savo ramybės bei patogumų. Būdamas atsakingas už jam patikėtą vaiką, jis patiria visus skaudžius teisėtų globėjų ir darbdavių abejotinų sprendimų padarinius. Priverstas nuslėpti ar apeiti sunkumus auklėtojas lengvai gali prarasti dorovę, įprasti būti dviveidžiu – įniršti ir aptingti.
Laikui einant nuotolis tarp to, ko nori suaugęs žmogus ir ko siekia vaikas, didėja: vis daugiau sužinoma, kaip pavergti nešvariu būdu. Vis dažniau skundžiamasi dėl nedėkingo darbo.
Vaikai, guvūs, triukšmingi, besidomintys gyvenimu ir jo paslaptimis, mus vargina; jų klausimai ir nuostaba, atradimai ir bandymai – dažnai nesėkmingi – mus kankina.
Rečiausiai – patarėjai, guodėjai, dažniau – rūstūs teisėjai. Skubus nuosprendis, ir bausmė duoda tokius rezultatus: rečiau nuobodžiaus ir maištaus, užtat griebkime stipriau ir atkakliau! Reikia sustiprinti priežiūrą, įveikti priešinimąsi, apsidrausti nuo netikėtumų.
Taip auklėtoja rieda nuožulnia plokštuma: niekina, nepasitiki, įtaria, seka, gaudo, kaltina ir baudžia, ieško tinkamų būdų, kad visa tai nesikartotų; vis dažniau draudžia ir negailestingiau verčia, nenori matyti, kad vaikas stengiasi geriau parašyti puslapį arba gražiau praleisti gyvenimo valandą; sausai konstatuoja: blogai. Retai pasirodo dovanojimo žydrynė, dažniau įniršio ir pasipiktinimo raudoniai.
Mes slepiame savo trūkumus ir baustinus poelgius. Pastebėti ir kritikuoti mūsų juokingus įpročius, keistas savybes vaikams neleidžiama. Mes vaizduojamės esą tobulybės. Tik vaiką galima begėdiškai apnuoginti ir statyti prie gėdos stulpo.
Su vaikais žaidžiame sužymėtomis kortomis; vaiko amžiaus silpnybes kertame suaugusiųjų orumo tūzais. Mes – sukčiai, taip sumaišome kortas, kad didžiausią vaiko blogybę supriešintume su mūsų teigiamybėmis ir vertybėmis.
Kur mūsų tinginių maišai ir lengvabūdžiai; kvailiai, avantiūristai, nesąžiningi žmonės, apgavikai, girtuokliai ir vagys? Kur mūsų prievarta, aiškūs ir slapti nusikaltimai? Kiek daug šiukšlių, apgavysčių, pavydo, apkalbų, šantažo, žodžių, kurie luošina, darbų, kurie gėdą daro? Kiek daug tylių šeimų tragedijų, nuo kurių kenčia vaikai, pirmieji kankinai – aukos…
Ir ar išdrįsime juos apkaltinti, laikyti kaltais?
O juk suaugusiųjų visuomenė kruopščiai išsijota ir perkošta. Kiek padugnių pasiėmė kapai, kalėjimai ir beprotnamiai.
Liepiame gerbti vyresniuosius, patyrusius žmones, net nesusimąstydami: o juk vaikai turi ir artimesnių viršininkų – tai paaugliai, kurie įkyriai šnibžda ir spaudžia.
Nusikaltėliai ir praradę pusiausvyrą vaikai šlaistosi be priežiūros, kumščiuojasi, stumdosi ir skriaudžia. Ir visi vaikai už juos solidariai atsakingi. Šitie paaugliai, nors jų ir nedaug, piktina visuomenę, palieka ryškias nešvarias dėmes vaikų gyvenime. Tai jie diktuoja rutinai jos metodus: daryti viską, kad vaikai būtų paklusnūs, nors tai juos ir slegia, bendraujant su jais mūvėti spygliuotas pirštines, nors juos tai ir žeidžia, elgtis rūsčiai, vadinasi, šiurkščiai.
Mes neleidžiame vaikams organizuotis; niekindami, nepasitikėdami, per mažai mylėdami nesirūpiname jais; be specialistų paramos neišsiversime; o specialistai – patys vaikai.
Nejaugi mes tokie nekritiški, kad glamones, kuriomis persekiojame vaikus, laikome savo palankumu? Nejaugi nesuprantame, kad glamonėdami vaiką patys save glamonėjame, bejėgiškai slepiamės jo glėbyje, ieškome apsaugos ir prieglobsčio nuo skausmo – ant jo suverčiame kančių ir sielvartų sunkenybę. ,,Apglėbiu, nes man liūdna. Pabučiuok, tai duosiu“
Egoizmas, o ne palankumas!
Naudota literatūra:
Janušas Korčakas. Pedagogika ir psichologija 1992
Parengė:
Kūno kultūros mokytoja ekspertė Alma Lukošiūnienė
Close Menu