Ar tikite savo vaikais? Jau suaugusiais, savarankiškais arba tik bręstančiais, mažiukais, nemokančiais gudrauti, bet jau galinčiais smulkmeniškai pameluoti?
Ar gali vaikai jumis pasitikėti, ištikus bėdai, pasiguosti, pasidalyti su jumis slapčiausiomis mintimis ir svajonėmis? Ar gebate ramiai ir atvirai žiūrėti jiems į akis?
Ar jūsų šeimoje kartų ryšiai yra tokie patvarūs, tikri, jog namuose visada randate užuovėją, išgirstate, geranorišką pastabą?
Tai ne testas ar anketa, į kurią reikia atsakyti, tačiau pabandykime patys tyliai ir reikliai šito paklausti savęs. Sunku…
Be abejo, kiekvienoje šeimoje, kaip sakoma, ,,yra dūmų“, tačiau nevienodai stipriai ir dažnai jie graužia akis. Susidūrus su sunkesniais išgyvenimais, problemomis, tarsi lakmuso popierėlyje išryškėja šeimos narių tarpusavio santykiai.
Tėvai pajunta, jog vaikas dažniausiai nepasitiki jais bręsdamas. Tada ieško išeities psichologų konsultaciniuose kabinetuose: ateina vieni arba su tėvais, pasimetę, prašantys pagalbos, kai kurie-jaučiantys kaltę dėl savo vaiko problemų, deja, dauguma-kaltinantys tik vaikus.
…Penkiolikmetė mergaitė, mokykloje, namuose atžari, prastai mokosi, mažai būna namuose, ir mama nežino kur ji praleidžia laisvalaikį. Grįžta namo vėlai su tabako, kartais su alkoholio kvapu. Mamos žodžiais, buvo bandyta ,,sudrausminti“ dukrą, taikytos įvairios psichologinės bausmės. Ir gražiuoju kalbėta, aiškinta, bet mergaitės paveikti nepavykę.
Bandome gilintis į penkiolikmetės problemas. Ji guodžiasi, esą, namuose jei šalta, nejauku, nei motina, nei tėvas neverti pasitikėjimo, nes nesupranta jos interesų. Pasirodo iš mažens ji buvo lepinama, brangiais žaislais, drabužiais, visada daug dėmesio tėvai skyrę pažymiams, vertę lankyti visokius būrelius. Atrodytų, tai nėra blogai. Bet kada gimė tas priešiškumas tėvams, aplinkai, kodėl jų pastangos padėti jei atrodo prievarta, kišimusi į jos gyvenimą, kodėl pastaruoju metu ji taip priešinasi, viskas ką sako ir daro tėvai, atmeta ir elgiasi atvirkščiai?
Meilė vaikui… Argi bereikia komentuoti šį nuostabų jausmą. Kiekvienas tariame: mes mylime savo vaikus. Tačiau jie turi jausti, kad yra mylimi, be sąlygų ir visada. Bet vienas dalykas, kai tėvai jaučia mylį vaiką, antrą-ką jis jaučia. Kai kurie tėvai vengia rodyti ,,didelę“ meilę, bijodami išlepinti. Protingos tėvų meilės niekada nebūna per daug ir ji niekada neduoda bloga. Jeigu kartais ir kalbame apie per didelę globą, tai turime galvoje ne jausmus vaikui, o elgesį su juo. Globos perteklius –tai perdėtas nuolaidumas, dovanos, tariamas vaiko saugojimas ir įvairūs draudimai. Per didelė globa- iš tėvų egoizmo. Vaikas tampa tėvų žaislu, jie baiminasi neteksią šio žaislo ir galimybės jį valdyti bei kontroliuoti, todėl ima dar labiau globoti.
Vos gimęs vaikas yra savitas, individualus. Jam reikia sukurti sąlygas lengvai, spontaniškai patenkinti poreikius. Dar viena tėvų problema-tai negebėjimas skirti savų poreikių nuo vaiko siekių. Vaikas sekamas, baudžiamas, jam nuolat nurodoma, įpareigojama. Pastovus jo gyvenimo reguliavimas slopina aktyvumą, veiksmų laisvę, sukelia įtampą, o pamažu ir nepasitikėjimą tėvais.
Jei vaiką tik griežtai ir reikliai mokysime, reikalausime iš jo viską atlikti be klaidų, tobulai, ir jei vaikui nepasiseks tai atlikti iš karto, jis taps nedrąsus, bailus, nes bijos nuvilti tėvus, bijos jų priekaištų. Visi vaikai yra skirtingi ir tėvai turi suprasti ir įvertinti realias vaiko galimybes. Po nesėkmės, suaugusiųjų uždavinys-nepastebimai ir sumaniai sužadinti vaiko norą savarankiškai įveikti baimę ir sunkumus. Tuomet jį reikia padrąsinti, o nepriekaištauti. Dar labiau atidumo reikia vaikui, kuris iš prigimties yra nedrąsus. Tokiam dažniau būtina pasakyti: ,,Eik, drąsiau, aš tavim pasitikiu. Tau pasiseks“.
Taigi tikra, neegoistinė meilė vaikui, pagarba jo poreikiams, interesams, besivystančiai individualybei-štai tos sąlygos, kurios iš mažens lemia tarpusavio pasitikėjimą, abipusę meilę.
Naudota literatūra:
D. Iškauskienė. Pedagogika ir psichologija 1986
Parengė:
Kūno kultūros mokytoja ekspertė Alma Lukošiūnienė