Tėvams, pedagogams ir patiems vaikams labai svarbu suvokti, kad sveikata pati savaime neateina, bet kurią galima ugdyti tikslingomis pastangomis. Judėjimas yra reikšminga vaikystės apraiška, kadangi padeda vaikams fiziškai lavėti ir tobulėti. Žaidimai, įvairi veikla, gyvybingumas suteikia vaikams džiaugsmo ir pasitenkinimo, padeda susipažinti su aplinkiniu pasauliu ir suaugusiųjų gyvenimu.Būtent mes, suaugusieji, turime padėti vaikams atrasti kultūros pamatą sudarančias svarbiausias gyvenimo vertybes, tapti sveikiems, stipriems, laisviems ir dvasingiems, gebantiems darniai, kūrybingai ir atsakingai gyventi. Įtikinti tėvus, vaikus, kad sveikata yra didžiausia gyvenimo vertybė ir ją reikia ugdyti iš mažens. Skatinti vaikus nuolat mankštintis, stiprinti savo kūną ir sielą, įgyti žinių, mokėjimų, veiklos ir atsipalaidavimo būdų. Sudaryti palankias sąlygas asmenybei formuotis, fizinėms ir psichinėms vaiko galioms plėtotis. Kūno kultūros veikloje ugdomos kompetencijos: sveikatos saugojimo ir stiprinimo, socialinė,pažinimo, komunikavimo ir meninė.
Sveikatos saugojimo ir stiprinimo kompetencija.
Kūno kultūros užsiėmimuose vaikai dalyvauja tik avėdami sportinę avalynę bei vilkėdami sportinę aprangą. Vaikai mokomi suvokti, kad švari ir tvarkinga apranga, aplinka, įrankiai ir inventorius maloniau nuteikia ne tik juos pačius, bet ir aplinkinius. Vaikas susiformuoja nuostatą, kad būtina daug judėti, būti aktyviam, kad augtų sveikas. Fizinė veikla padeda ugdyti įvairiapusiškai išsiskleidusią, harmoningą asmenybę, jei bus mankštinamas ne tik kūnas, bet ir plėtojamos vaiko psichinės galios (intelektas, atmintis, vaizduotė, emocijos, valia), ugdomos dorovinės nuostatos, pažintiniai interesai. Atsižvelgiant į vaiko amžiaus ypatumus, reikia visokeriopai lavinti konkrečias vaizdines mąstymo formas, kurioms vaikas tuo laikotarpiu imliausias.
Socialinė kompetencija.
Siekdami bendro tikslo, vaikai turi būti draugiški, gerbti draugų sumanymus ir veiksmus, stengtis padėti vienas kitam, užjausti ir paguosti gavusį traumą ar nesėkmės ištiktą draugą, atsakingai atlikti pavestas žaidėjo pareigas. Susidaro palankios sąlygos pratinti vaikus valdyti savo emocijas, ugdyti teisingumą, sąžiningumą. Žaidimų ir varžybų metu, kai padidėja psichinė įtampa, atsiranda konfliktinių situacijų, vaikas pratinamas kultūringai elgtis, kalbėti, nešūkauti, atsižvelgti į draugų nuomonę, mandagiai elgtis. Tačiau reikia ir toleruoti visą tai, kas būdinga vaikystei: išlieti per kraštus besiveržiančią energiją ir emocijas, pasijuokti, vaikiškai paišdykauti, žinoma neperžengiant draugų interesų.
Komunikavimo kompetencija.
Kalbant apie judesių reikšmę visapusiškam vaikų ugdymui, reikia pabrėžti ir jų turimą įtaką kalbai, kadangi ji lavėja kartu su judesiais. Todėl neatsitiktinai judrūs vaikai, kurie geba atlikti judesį vienu pirštuku, kalba geriau už vaikus, kurių blogesnė smulkiųjų raumenų koordinacija. Sistemingai treniruojant vaikų pirštų judesius, greičiau formuojasi morfologinės ir funkcinės galvos smegenų zonos, nuo kurių priklauso vaikų kalbos raida. Žaidžiant judriuosius žaidimus, atliekant rytinės mankštos pratimus, tikslinga įtraukti dainelių, eilėraštukų, kuriuos vaikai po kelių kartų gali kartoti ir tuo lavinti kalbos įgūdžius.
Pažinimo kompetencija.
Žaidžiantys, bėgiojantys, besimankštinantys ant įvairių įrenginių vaikai pratinami suvokti daiktų išsidėstymą erdvėje ir erdvinius santykius, mokomi skirti kūno ir jo dalių padėtį, judėjimo kryptis ir greitį bei amplitudę, rasti vietą aikštelėje, salėje ir kt. Vaikai taip pat pratinami nustatyti atstumą iki daikto, žaidėjo ar kito objekto, laiko trukmę ir pritaikyti savo judesius. Užsiėmimų metu lavinami regėjimo, klausos, lytėjimo ir raumenų pojūčiai, o taip pat mąstymas, dėmesys, atmintis, vaizduotė. Atlikdami veiksmus su įvairaus dydžio ir svorio kamuoliais, gimnastikos lazdomis, įvairių spalvų vėliavėlėmis, įveikdami įvairaus sudėtingumo kliūtis estafečių metu, vaikai pratinami tiksliai, detaliai suvokti daiktų ypatybes, jų judėjimo greitį ir kitus ypatumus.
Meninė kompetencija.
Vaikai skatinami grožėtis grakščiais judesiais, pajusti jų atlikimą pagal muzikos tempą ir ritmą. Mokoma klausytis ir atitinkamai reaguoti į garsus bei tylą. Ugdoma vaikų meilė lietuvių liaudies žaidimams, rateliams, šokiams, panaudojant įvairias priemones (lankus, kamuolius, kaspinus, skareles ir kt.). Žaisdami vaikai gali judesiais, garsais, mimika, gestais mėgdžioti gyvūnų veiksmus, imituoti ir improvizuoti trumpus meninius kūrinėlius, emocingai kurti veikėjus, įvairia intonacija deklamuoti eilėraštukus, išraiškingai dainuoti. Mokytojo funkcija – sudaryti kūrybinę atmosferą, žadinti ir skatinti judesių laisvumą, mąstymą. Todėl labai svarbu skatinti jų pasitikėjimą savo jėgomis. Toks, vaikas tampa drąsesnis, iniciatyvesnis, labiau savarankiškas.
Išvados:
Ikimokyklinis amžius tai brangus ir negrįžtamai prabėgantis laikotarpis, kai vaikai sparčiai auga, bręsta fiziškai ir psichiškai. Šiuo laikotarpiu vaikai itin imlūs, smalsūs, norintys pažinti visą pasaulį ir save. Todėl per vaiko prigimčiai artimą fizinę veiklą, turime sudaryti palankias sąlygas asmenybei formuotis, fizinėms ir psichinėms vaiko galioms plėtotis, reikia akcentuoti kiekvieno asmens individualumą, savarankiškumą, sąžiningumą, kūrybiškumą, dvasinio prado stiprinimą. Kaip tik kūno kultūra ir teikia galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio džiaugsmą, sudaro sąlygas asmeniui pažinti save, ugdyti fizinę bei dvasinę savo ištvermę, valią, kurių prireiks kritinėse situacijose. Ugdo individualumą, skatina gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų bei reikalavimų. Didžiausias džiaugsmas, kurį žmogus gali patirti, yra sveiko ir stipraus kūno, kilnios dvasios pojūtis. Padėkime vaikams atrasti šį džiaugsmą.